Minint Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną į pirmą pamoką susirinkę Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos mokiniai buvo pakviesti pakeliauti laiku – nusikėlė į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Ant kėdės pakabintas raudonas paltukas, sudaužytus vaikų likimus menantys į nebūtį žengiantys batukai, vienišas vienaragis, lėlė, žydų šeimos nuotrauka – tai tik keli scenoje buvę simboliniai daiktai, iki šiol neleidžiantys užmiršti siaubingai nukankintų Holokausto aukų.
Šiais metais minimos 78-osios Aušvico mirties stovyklos išvadavimo metinės. Ta proga Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Vaida Kriščiūnienė pakvietė visą įstaigos bendruomenę į pamoką „Lopšinė, tik iš Aušvico…“.
Muzikos akordai, filmų ištraukos, meniniai tekstai bei sukurta scenografija leido auditorijai įsijausti į Antrojo pasaulinio karo baisumus ir išgyventi tai, ką tuo metu patyrė žydų tautos žmonės. Ne vienas scenoje vykusį pasirodymą stebėjęs žiūrovas nubraukė ašarą.
V. Kriščiūnienės iniciatyva Holokausto aukų atminimas mokykloje pagerbiamas nebe pirmą kartą. Kiekvienais metais pasirenkama vis kita tema. Šiemet buvo akcentuojami žydų tautybės vaikų likimai.
„Negalime pamiršti šių istorijos puslapių. Ypač tai aktualu dabartiniame kontekste. Iš tikrųjų dabartiniai mokiniai mažai žino apie Holokaustą. Kai jie išgirsta su šia tema susijusius pasakojimus, negali patikėti, kad vyko tokie siaubingi dalykai. Manau, kad būtina apie tai kalbėti dar daugiau, šviesti jaunąją kartą. Pamokos nėra tam tinkamiausias metas. Juk yra ugdymo programos, kurių būtina laikytis. Todėl turime ieškoti kitų būdų, kaip supažindinti vaikus ir apskritai visą visuomenę su šia istorijos dalimi“, – teigė V. Kriščiūnienė.
Įvairūs renginiai
Šiais metais, minint Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną, pedagogės iniciatyva Vilkaviškio holokausto aukų memoriale uždegtomis žvakutėmis taip pat buvo pagerbtas nužudytų žydų atminimas.
Negalime pamiršti istorijos puslapių, kuriuose įrašytas Holokaustas. Ypač tai aktualu dabartiniame kontekste.
Nemažai įvairių renginių vyko ir pačioje Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje.
Be jau minėtos pamokos „Lopšinė, tik iš Aušvico…“, įstaigoje buvo rengiami su Holokausto tema susijusių kūrinių ištraukų skaitymai bei jų aptarimai.
6–8 klasių mokiniai, besiremdami knygomis apie Holokaustą, kūrė iliustracijas, įvairius piešinius, skirtukus. Vėliau iš piešinių sukurtas vaizdo siužetas buvo rodomas mokyklos fojė.
Mokyklos bendruomenė taip pat prisijungė prie pasaulinės atminimo akcijos „We remember“ (liet. „Mes prisimename“).
Situacija keičiasi
Pedagogė Vaida Kriščiūnienė nuolat inicijuoja ar prisideda prie akcijų, skirtų žydų tautos atminimui. Lietuvos žydų genocido aukų atminimo bei Tarptautinės holokausto aukų atminimo dienų minėjimas – tik keletas iš jų.
Dar 2019 m. mokytojos iniciatyva Salomėjos Nėries pagrindinėje mokykloje buvo įkurtas Tolerancijos ugdymo centras, kurio tikslas – ugdyti mokinių tarpusavio toleranciją, pasakoti jiems apie totalitarinius režimus, įamžinti nacių ir sovietinio okupacinių režimų aukų atminimą, ugdyti ir puoselėti žmogaus teisių kultūrą.
Prieš porą metų Žemaitijos nacionaliniame parke esančiame Litvakų sode Salomėjos Nėries pagrindinės mokyklos bendruomenė „pasodino“ Vilkaviškio žydams atminti skirtą iš metalo nukaltą obelį.
„Man įdomu skaityti su žydų istorija susijusias knygas, žiūrėti filmus, kitą istorinę medžiagą. Kiekvieną kartą susipažindama su istorijomis apie tuos, kurie galėjo gyventi, tačiau buvo sunaikinti, įsijaučiu į jų likimus. Tai sritis, kurioje jaučiu pilnatvę. Dėl to norėjosi šviesti ir visą Vilkaviškio krašto bendruomenę. Manau, kad po truputį tai pavyksta. Aišku, didžiulį įdirbį čia atlieka ir Ralfas Selendžeris. Pamenu, jog viskas prasidėjo nuo žydų kapaviečių tvarkymo. Kol nepradėjome organizuoti minėjimų Vilkaviškio holokausto aukų memoriale, ten ateidavo vos vienas kitas žmogus. Dabar situacija yra pasikeitusi. Manau, kad visuomenė pradeda suprasti, jog Holokaustas yra ne tik žydų, kurie kartu kūrė Lietuvos valstybę, bet ir mūsų tautos tragedija“, – kalbėjo V. Kriščiūnienė.