„Sudėtinga vaikystė, meilės stygius, dvi iširusios santuokos ir, ironiškai tariant, prabangus kruizas Nilu, palikęs siaubingą skausmą, baisiausias patirtis“, – taip trumpai knygos „Pagrobta savo noru“ herojės istoriją pristato knygos autorė, žurnalistė Dalia Musteikytė. Realūs lietuvės Annos Moon gyvenimo įvykiai pranoksta bet kokias fantazijas, galinčias gimti rašytojo galvoje. Apie savo gyvenimą, siaubą, smurtą ir prievartą Kaire jauna moteris pasakoja tam, kad kitos merginos ir moterys nekartotų jos padarytų klaidų. Šiandien Anna gyvena nedideliame Lietuvos mieste, augina nuostabią dukrą, kurią saugo kaip akies vyzdį, – baimė, kad mergaitę gali pagrobti, vis dar glūdi moters pasąmonėje. Apie tai, kaip ryžosi savo išgyvenimus atskleisti knygoje, Anną Moon kalbino žurnalistė D. Musteikytė.
– Kodėl taip drąsiai ryžotės kelti sparnus iš Londono į Kairą? Daug kam gali kilti klausimas, ar niekada nebuvote girdėjusi apie įkalintas, prievarta laikomas moteris?
– Šiandien galvočiau ir elgčiausi vienaip, anuomet viskas atrodė kitaip. Aišku, ir istorijų buvau girdėjusi, ir kito tikėjimo žmonėmis lengvai nebūčiau pasitikėjusi, jei būčiau jų nepažinusi Londone. Teko dirbti su indais, pakistaniečiais, kurie man, iš pradžių ne per geriausiai mokėjusiai kalbą, labai daug padėjo. Kitataučiai ir kitatikiai dažnai būdavo draugiškesni ir labiau linkę padėti nei lietuviai ar žmonės iš kitų Rytų Europos šalių. Mano kelionė į Kairą atrodė niekuo neįpareigojanti – juk vykau pas žmogų, kuris buvo mano bendradarbės vengrės bičiulis, pats gyvenęs Europoje, išsilavinęs, įdomus, malonus ir truputį nelaimingas, kokia jaučiausi ir aš. Kai žmonės, kuriems labiau už viską reikia meilės, šeimos, pajunta, kad atrado tokį pat, kuriam gali padėti, išgydyti, kai jaučia, kad išgyvenę panašų skausmą vienas kitą geriausiai gali suprasti, protas tarsi užleidžia vietą emocijoms.
– Iš knygos galima suprasti, kad tas vyras nebuvo meilė iš pirmojo žvilgsnio. Galbūt galėjote nuo jo pabėgti jau po pirmojo savo vizito į jo šalį?
– Įsivaizdavau jį kiek kitokį, bendraudama internetu nemaniau, kad stuburo problemos tokios rimtos. Tačiau tokioms kaip aš – meilės išsiilgusioms sieloms – gailestis, rūpestis, pagalba dažnai reiškia vieną ir tą patį. Aš, sveikai gyvenanti, sportuojanti, jam padėsiu! Galiu pasirodyti naivuolė, bet tuomet visa širdimi tuo tikėjau. Jis džiaugėsi kiekvienu nukritusiu kilogramu, mano ruoštais patiekalais, kalbėjo apie dvasinę ramybę, kurios taip ilgėjosi. Kiek moterų užkibtų ant to kabliuko? Man atrodė, kartu ieškosime laimės ir ją rasime, abu persikelsime iš Egipto į kitą šalį ir aš pagaliau būsiu laiminga tikros šeimos, kokios neturėjau nuo gimimo, moteris.
– Kada kilo įtarimų, kad kažkas vis dėlto ne taip?
– Aš ilgai viskam – keistoms pavydo scenoms, pastaboms dėl aprangos, net draudimams išeiti iš namų – rasdavau paaiškinimų. Atrodė, na tuoj perprasiu to krašto tradicijas, viskas bus aiškiau ir paprasčiau. Blogų dienų buvo daugiau nei gerų, bet atsitiko tai, apie ką mudu svajojome, – aš pradėjau lauktis. O tada jau viskas kaip sniego lavina – kūdikis, rūpesčiai, keistų gyvūnų pilni namai, užrakintos durys, galiausiai – internetu ieškomos rusės iš Sibiro platybių. Taip, mano vyras buvo dar ir neištikimas.
– Daug kam kyla klausimas – po to, kai patyrėte pirmąją seksualinę prievartą, juk turėjote bėgti neatsigręždama?
– Bėgti kur? Į Kairo gatves, kur be pinigų ir galiojusių dokumentų būčiau buvusi sunaikinta?
Laukiausi vaiko, gyvenau ir kentėjau dėl jo. Paskui – dėl mūsų abiejų. Mano vyras nekart priminė, kad lengvai galėtų pasiųsti mane į kalėjimą dėl to, kad baigėsi dokumentų galiojimas.
Kad pabėgti įmanoma, įrodžiau tai padarydama. Ir tai pavyko tik su tų pačių egiptiečių pagalba. Per „Facebook“ susipažinau su laimingai į Kairą nutekėjusiomis lietuvėmis. Jei ne jų sutuoktiniai, šiandien, ko gero, mes nesikalbėtume apie mano patirtis.
– Ar buvo dalykų, nepatekusių į knygą? Ar nebuvo baisu taip atvirai kalbėti?
– Tikrai buvo dalykų, nepatekusių į knygą. O dėl atvirumo – kokia prasmė rašyti knygą ir joje kalbėti abstrakcijomis? Nė akimirką nesigailėjau atvirumo, nesigailiu, kad mano istorija išėjo į viešumą. Gaunu daugybės moterų, bijančių apie tai kalbėti, laiškų. Jei nors vieną įkvėpiau, padėjau, vadinasi, buvo prasmė tai daryti.
– Kaip jums atrodo, ar tai, kas vyko su jumis, buvo kultūros skirtumų, ar žmogiškumo nebuvimo pasekmė?
– Viskas kartu. Kaip minėjau, aš pati – iš keistos šeimos, mano vyras – taip pat ne iš standartinės. Pažinau jų santykius, hierarchiją, supratimą apie tvarką ir švarą, ramadano tradicijas, mediciną, maistą, neįprastus seksualinius poreikius, požiūrį į moteris ir begales visko. Jei kažką mano istorija atgrasys nuo sprendimo išvykti – būsiu laiminga, jei kažkas pasiryš viską patirti savo kailiu ir atras ten laimę – džiaugsiuosi.
Kol kas esu laiminga baigusi savo pragaro kelią, atsispyrusi nuo dugno ir besimokanti gyventi iš naujo. Tai – labai sunku, bet labai gerai. Jaučiuosi subrendusi laimei, be proto myliu abu savo vaikus – suaugusį sūnų iš pirmos santuokos ir drauge su manimi pabėgusią mažylę Larą. Laiminga, nes darau, kas mane džiugina, – užsiimu fotografija, noriu pristatyti Kairo bute sukurtų nuotraukų parodą. Jose skausmo ne mažiau nei „Pagrobtoje savo noru“. Po to, ką patyriau, išgyvenau, išsikapanoti iš nevilties duobės padėjo psichologė ir kiti specialistai. Nuo šiol bus tik geriau.
