Neįtikėtini likimai naujoje Giedriaus Petkevičiaus knygoje „Karo žmonės“ atskleidžia karo beprasmybę ir beprotybę bei ištrina inertiškus mūsų įsivaizdavimus. Gal bus įdomu paskaityti apie priešų žvalgo įvaizdžio visiškai neatitikusią merginą, kuri ilgą laiką vedžiojo už nosies savo jėga ir galimybėmis garsėjusią sovietų KGB? Arba apie slaptą rašytojo Ernesto Hemingvėjaus žvalgybos organizaciją? Siūlome interviu su knygos autoriumi, istoriku ir karybos tyrinėtoju G. Petkevičiumi.
– Ar pastebėjote, kad prasidėjus antram Rusijos įsiveržimui į Ukrainą žmonės karo istorija ėmė domėtis labiau?
– Šiuolaikinei visuomenei būdingas greito informacinio maisto vartojimas, slydimas paviršiumi, pernelyg nesigilinant į detales ir procesus. Karo istorija yra ne tik datos, mūšiai, kariuomenių išsidėstymas kovos lauke bei talentingi ar nevykę karvedžių sprendimai. Karo sėkmę lemia visas kompleksas dalių, neatsiejamų nuo laikotarpio, aplinkos. Būtent tam šiuolaikinio žmogaus dėmesio kartais pritrūksta. Domėjimasis karyba, karo istorija yra sveikintinas, nes, pripažinkime, bent iki 2014-ųjų Lietuvoje tai buvo saujelės profesionalų bei entuziastų interesų sritis, o tai mus atvedė į apgailėtiną situaciją šalies gynyboje.
– Kai perskaitai jūsų knygos „Karo žmonės“ skyrių pavadinimus, atrodo, kad karas nėra baisus, greičiau – juokingas. Ką apie humorą kare sako istorija?
– Reikėtų išskirti skirtingas humoro formas – kartais įvykiai tiek neįtikėtini, kad primena siurrealistinį pasaulį. Tarkime, mirtis kare sunku būtų pavadinti juokingomis, tačiau kai kurioms terminas „likimo ironija“ tikrai tiktų. Kas mus supa kasdienybėje? Buitis, nuobodybė, linksmi arba liūdni momentai, rutina, pasibaisėjimas, įkvėpimas, draugystė, susižavėjimas… Kitaip tariant, daug skirtingų patirčių ir emocijų. Karas yra ribinė žmogaus būsena, tačiau jausmų ir išgyvenimų paletė išlieka. Humoras dažnu atveju atlieka ir apsauginę funkciją, padedančią išlikti karo mėsmalėje.
– Savo knygoje rašote ne tik apie karius, bet ir apie gydytojus, sportininkus, menininkus ir meno klastotojus. Kokių dar netikėtų profesijų esate atradęs karo istorijoje?
– Kai karas ateina į žmonių aplinką, visi be išimties, vienokia ar kitokia forma tampa jo dalyviais – apie tai ir rašau savo knygoje. Socialinis statusas, gyvenimo patirtis, charakterio savybės lemia žmogaus poelgius per karą, tačiau pasirinkimo dalyvauti jame ar ne tiesiog nelieka. Kalbant techniškai, dabar vargu ar pamatysime kavaleristų ir dirižablių pilotų, tačiau juos pakeitė kovos mašinų įgulos ir dronų operatoriai. Kai kurios profesijos kinta, kai kurios lieka, kokios buvusios, karas tiesiog išdėlioja jas į tinkamesnes lentynas.
– „Karas atskleidžia keisčiausias žmogaus savybes ir priverčia elgtis, sakykime, įvairiai“, – rašote. Kuri iš knygos istorijų jums pačiam buvo netikėčiausia?
– Kiekviena iš aprašytų istorijų savaip žavi, bet tuo pačiu metu jos yra per daug skirtingos, kad galėčiau išskirti vienintelę. Bravūriškas Nyderlandų princo Bernardo gyvenimas spaudžia šypseną, be galo skirtingi įvairių karo pilotų likimai ir jų gyvenimo vingiai, galbūt ne visi bus girdėję rašytojo E. Hemingvėjaus karybos patirtį ar istoriją apie tamsų lietuvio indėlį kovojant su savo tėvynainiais. KGB, CŽA, Izraelio karinės operacijos – stengiausi parinkti gana skirtingas temas.
– Kaip jums pavyksta senas istorijas priartinti prie dabarties, prisimenant šių dienų herojus, filmų ar knygų personažus?
– Kiekvienas iš mūsų esame savo laikotarpio produktas, žvelgiame į pasaulį per nūdienos vertybių ir supratimo prizmę. Suvokiu, kad dalis žmonių praeitį vertina kiek atsainiai: nebuvo tuo metu technologijų, žmonių intelekto koeficientas buvo mažesnis ir apskritai – laukiniai, seni laikai. Rašydamas savo tekstus noriu pademonstruoti, kad tai – klaidingas požiūris, kad visais laikais žmogaus esmė, jausmai, išmonė ir kūrybinis potencialas buvo labai panašūs.
– „Karas yra geriausias vertintojas“, – dar viena citata iš knygos. Ar karas didvyrius paverčia nusikaltėliais, o nusikaltėlius – didvyriais?
– Karas išryškina įvairiausias žmogaus savybes, kurių taikos metu mes, ko gero, nepamatytume. Deklaruojantis beribį patriotizmą žmogus gali virsti susigūžusia, baimės kamuojama asmenybe, o pilkas žmogelis – pademonstruoti drąsos ir valios stebuklus. Pažvelkime į kovojančios Ukrainos Prezidentą – taikos metu, ko gero, jis ir būtų likęs aktoriumi, komiku, kuriam pasisekė užimti aukščiausią šalies politinį postą.
– Žmogaus gyvybė kare – nieko verta. Galite paneigti ar patvirtinti šį teiginį?
– Tai gana plati ir kontroversiška tema. „Tu neturi žūti už savo tėvynę, tavo darbas – padaryti taip, kad priešas už ją žūtų“, – taip ir panašiai mokomi kariai Vakarų šalyse, o mūsų kaimynų iš Rytų požiūris gerokai skiriasi. Nesinori kartoti kiekvienam žinomos frazės, kad „moterys dar prigimdys“, tačiau suprantame, jog šioje vietoje kultūrų skirtis gana ryški ir vieną bendrą vardiklį surasti sunku.
– Ką karybos tyrinėtojas atsakytų į visiškai tiesų klausimą: ar mes jau gyvename Trečiajame pasauliniame kare?
– Mes dažnai ieškome aštrių pojūčių, dramos ir kai kuriuos dalykus esame linkę stipriai hiperbolizuoti.
Panašu, kad gyvename ne kare, o jo išvakarėse ir iš dalies nuo mūsų priklauso, ar šaltoji konflikto fazė virs deginančia karo liepsna. Skamba kiek poetiškai, tačiau išties – šiandien vykstantys įvykiai pernelyg daug optimizmo neįkvepia.
testtest